Gal kaltas ruduo?

Ką galvoti ir ką jausti žmogui, kuris yra visas gyvenimas ir staiga sugalvoja, kad nežino pats ko nori.

Labai skaudu, kai pasako tokių dalykų, apie kuriuos nė nebūčiau pagalvojus.

O jeigu sužinai, kad jokios meilės nebuvo, kad buvimas kartu - tai tik pripratimas.

Išvis išsiskyrimas su bet kokiu žmogum yra nemalonus, bet ypač su tuo, kurį myli, ar bent jau taip atrodo.

Tuomet nieko nesinori daryti, apie nieką galvoti.

Bet kai nėra net kalbėjimo, kas nutiko, kodėl taip, tada dar sunkiau viską suprasti ir susigaudyti savo mintyse.

Tikriausiai tokias situacijas išgyvena visi iki vieno. Kas anksčiau, o kas vėliau...

Penktadienis

Ojojoj, visą penktadienį buvo labai liūdna... Tikriausiai viskas susidėjo į vieną - pyktis, nuobodulys, o dar ir šaltis suerzino, todėl iš dalies ir ruduo kaltas. Po mokyklos atėjusi namo nieko naudingo nepadariau, net namų darbų. Praktiškai visą likusį pusdienį prasėdėjau/pragulėjau su kompiuteriu ant kojų. Tiesiog nulis nuotaikos ir noro ką nors daryti.
O dar kvailė pradėjau klausyti liūdnos muzikos. Dažniausiai visos tokios dainos verčia susimąstyti. Labiausiai tą vakarą klausiau ir žiūrėjau ,,Širdis sudegus tyliai". Žodžiai ir vaizdai palietė mano širdį. Pradėjau mąstyti, ar kada nors turėsiu tokį žmogų (aišku neskaitant mamos), kuris mane mylėtų, rūpintųsi ir nepliktų bet kokioje situacijoje, netgi susirgus baisia liga... Kadangi esu baisiai jautrios širdies, nesusilaikiau ir ašaros birėjo kaip pupos.